Soma sanskrite nereiktų painioti su graikų kalbos žodžiu soma, reiškiančio „kūnas“ medicinine prasme. Ir nors minima sanskritiškuose tekstuose pradedant vėlyvuoju bronzos amžiumi, vis dar nežinoma, iš ko ji buvo!
Sanskritiška „soma“ įkvėpė ir „somą“ A. Hakslio „Puikiajame naujajame pasaulyje“ (1931).

James McHugh’as¹⁾, istorikas, besidomintis alkoholio ir narkotikų istorija, knygoje „Nešventas gėrimas: alkoholis Indijos istorijoje ir religijose (2021) skyriuje apie somą apibendrina ginčus dėl jos, ne tik atmesdamas idėją, kad soma buvo kažkokiu alkoholiniu gėrimu, bet ir suabejodamas dėl jos buvimo psichodeliku. Perfrazuodamas Stounhendžo tyrinėtojo žodžius apie laikui bėgant besikeičiančią tos vietos svarbą, ironiškai mesteli: „Kiekviena karta turi tą somą, kurios nusipelno – arba nori“. Tame pastebėjime glūdi aštrios istoriografinės kritikos grūdas – mat per praėjusius 100 m. kiekvieną dešimtmetį buvo iškeliamas vis naujas kandidatas į somos vietą, atsižvelgiant į to meto vyraujantį narkotiką. Tai alkoholis audringame 3-me dešimtm., vėliau įvairūs haliucinogeniniai grybai 7-8 dešimtm., efedros²⁾ stimuliatorius sparčiame 9-me dešimtm., ajahuaskos³⁾ analogai 10-me dešimtm. ir t.t.

Vedose aprašomas sakramentinis somos gėrimo naudojimas. Jis, gaunamas iš to paties pavadinimo augalo, suteikia jėgą, įkvėpimą, nemirtingumą ir leidžia pasiekti pakitusias sąmonės būsenas bei dieviškas vizijas. Tačiau tarp tyrinėtojų nėra sutarimo, kas buvo ta soma.

Vedų tradicijose soma yra ir vyriškos lyties dievas, ir augalas, ir ritualinis gėrimas - žinomas epitetu amrta, reiškiančiu „nemirtingas“ arba „nemirtingumas“, epitetu, jis yra dieviškas eliksyras, palygintinas su gimininga ambrozija senovės Graikijoje. Vedų dievai pradžioje nebuvo nemirtingi; savo nemirtingumą jie turėjo užsitarnauti aukodami somą. Žodis soma, kilęs iš veiksmažodžio „spausti“, reiškia šį ritualinį pasiruošimą. Žmonės patys malė somą, mirkė ją per naktį, spaudė akmenimis, perkošė sultis per avių vilną ir maišė su pienu, medumi arba miežiais ir autojo. Brahmanų šventikai gėrė gėrimą siųsdami ratu, tarp kurių buvo giedamos mantros ir ugnyje atnašaujamos aukos.

Mituose dievas Soma yra visagalis, jėgos ir įkvėpimo šaltinis; jis saugo nuo neapykantos, blogio ir nelaimių, jis yra panacėja, išgydanti sergančius ir luošius. Gausybe himnų apie somą pasižymi „Rigveda“, tačiau juose neminimos botaninės somos savybės, išskyrus stiebų, šakelių ir kamblių paminėjimus, jos gelsvai rausvą atspalvį ir kartoką sulčių skonį. Tačiau geriausiai soma poetiškai pateikiama kaip kaip žvalinančio, ekstatinio ir net vizionieriško poveikio gėrimas; jo poveikį lygina su skrydžiu, matymu dideliais atstumais, šviesos ir nemirtingumo pasiekimu, priartėjimu prie dievų.

Kai kuriose Indijos dalyse brahmanų šventikai vis dar atlieka somos aukojimo versijas. Senovės brahmanams migruojant iš Vedų gilumos į kitus regionus, jie somos ruošiniuose ėmė naudoti kitus augalus. Šiandien somos gėrimas ruošiamas ritualiniais metodais, paremtais praeities metodais, tačiau nei jo ingredientai, nei poveikis nėra tokie patys kaip senovėje. Šiandien somos pakaitalai – sarcostemma⁴⁾ arba cynanchum⁵⁾ genčių augalai, kurie indų medicinoje naudojami įvairiai, tačiau gali būti narkotiniai ir šiek tiek toksiški. Tradiciškai naudojami kinų medicinoje, kur Cynanchum atratum šaknys vadinamos Bai wei. Bet kaip į somą žiūri šiuolaikinis mokslas?

Diskusijos apie somos botaninį atpažinimą vyko per visą 20 a., paūmėdamos maždaug kas dešimtmetį. Nurodyta apie 100 kandidatų jai, iš kurių kai kurie daugelį metų pirmavo (kaip efedra ar musmirė - apie musmirę plačiau žr. >>>>>), kiti (kaip midus, siūlytas 19 a. pabaigoje) jau nėra rimtai svarstomi.

Maždaug 19 a. pabaigoje pasistūmėta zoroastrizmo, kilusio iš tų pačių ištakų kaip vediškosios tradicijos, supratime. Irane rodo, kad tikroji soma yra dvivarpė efedra.

20 a. pradžioje pradėti siūlyti nauji kandidatai: alkoholiniai gėrimai (alus iš datulių ar miežių, vynuogių vynas), kanapės (ypač bhangas – jų mišinys su pienu, iki šios vartojamas indų asketų) ir kt. Iki 6-o dešimtm. dar keli efedros genties atstovai sulaukė dėmesio – juose yra psichoaktyvių alkaloidų, tame tarpe efedrino ir pseudoefedrino (efedrą ypač propagavo Harry Falk’as⁶⁾ ).

7-me dešimtmetyje, po psilocibino grybų „atradimo“ Meksikoje, R. Gordonas Vasonas iškėlė musmirę (Amanita muscaria) somos identifikacijai (apie tai plačiau skaitykite >>>>>). Ji turi muscimolio ir iboteno rūgšties. Psilocibininius grybus jis atmetė, nes abejojo, ar jie auga Indijoje, tačiau dabar mikologai subkontinente jau nustatė daugybę jų veislių. Ir soma su psilocibino turinčiais grybais siejama nuo 8-ojo dešimtm., kai Terence McKenna pasisakė už psilocybe cubensis, nurodydamas jo vizionierišką pobūdį.

9-me dešimtm. David Flattery⁷⁾ ir Martin Schwartz’as⁸⁾ tvirtino, kad siriškoji rūta (peganum harmala), buvo plačiai naudojama senovės Irane haoma ritualuose. Rūtoje yra harmino ir harmalino alkaloidų – psichoaktyviųjų medžiagų, kurios taip pat metabolizuoja dimetiltereftalatą, populiariai vadinamą DMT. Sumaišius rūtą su DMT turinčiais augalais, panašiai kaip ruošiant ajahuaską iš Amazonės, iš jos galima pagaminti stiprų psichodelinį gėrimą.

Vėliau ėmė įsigalėti nuomonė, kad soma nėra viena, o kelios medžiagos. Po 2010-ųjų imta teigti, kad koks nors ajahuaskos analogas galėjo būti pagamintas iš Indijos augalų; anot Matthew Clark’o⁹⁾ tokiu galėjo būti soma. Kitas tuo metu pasiūlytas augalų derinys buvo opijaus aguonos, kanapės ir efedra, kurių pėdsakų buvo aptikta ant vėlyvojo bronzos amžiaus Baktriana-Margiana archeologinio komplekso altorių Centrinėje Azijoje. Atsižvelgiant į tai, kad materialinių įrodymų apie vediškųjų ir indoiranėnų tradicijas yra nedaug, tai potencialiai reikšmingas, nors ir gana ginčytinas, atradimas. Kiti per šiame šimtmetyje diskutuotini kandidatai į somą yra svaigiosios mėtos, rabarbarai, lotoso šaknys, ženšenis ir kt.

Tačiau visi tie minimi augalai (ar grybai) yra skirtingi ir turi skirtingas kultūrines tradicijas. Jie visi yra psichoaktyvūs, tačiau jų biochemija ir poveikis žmogui skiriasi. Idėja, kad soma buvo psichodelikas, yra susijusi su bandymais šiandieninį psichodelikų atgimimą paremti senove. Vedų aukos psichodelikų kategorijai suteikia garbingą kilmę panašiai kaip ir senovės graikų Eleusino misterijos. Tačiau tai atitraukia dėmesį nuo kritiško tyrimo apie soma vartojimą, potyrius ir interpretavimą.

Bet nepavykus su botaniniu atpažinimu, grįžkime prie somos ritualų. Prisiminkime, kad soma reiškia, jog jis buvo spaudžiamas, kad galėtų būti naudojamas. Kar svarbus tokių ritualų bruožas yra mantrų, šventų posakių ir užkeikimų giedojimas, kurie, kaip manoma, transformuoja tikrovę. Remiantis Vedų tekstais, galima atkurti mantrų garsus, spaudžiant ir geriant somą.

Su soma susiję dviejų tipų mantros: Rigvedos ir Samavedos eilučių. Ir jei Rigveda to požiūriu buvo detaliai išnarstyta, Samaveda dažnai buvo ignoruojama – nors būtent jo mantros buvo giedamos spaudžiant ir geriant somą.

Estetiškai Samaveda visada teikia pirmenybę garsui, o ne prasmei. Kai kurios Samavedos giesmės savo žodžius gauna skaidydamos, pratęsdamos, kartodamos ir iškraipydamos Rigvedos eilutes, taip prasmingą poeziją paversdamos neverbalinėmis vokalinio garso sekomis. Kai kurios giesmės visai nenaudoja ?igvedos medžiagos; jų žodžius sudaro „šlovinimo skiemenys“ (stobhos). Tai fonemos ir posakiai be semantinės reikšmės – tai, ką lingvistai ir muzikologai vadintų „neleksiniais žodeliais“. Samavedos kalboje tokie skiemenys laikomi „neišreikštais“ (anirukta), nes jų semantinis turinys yra nuslėptas. Pvz.:
on vac, bhabhubhabhibhabhebhabhabhibhabhabhabhabhabhabhah?

Ir kita giesmė, šlovinanti tekančią saulę, neturi prasmingų žodžių:
o va o va o va hum bha o va

Nežinome, kodėl šventikai giedojo tokias sekas per soma ritualus, tačiau jie negiedojo jų kitu metu per daugiadienes aukas. Turi būti ryšys tarp nesemantinio garso ir somos vartojimo patirties. Samanai buvo giedami, kol šventikai gėrė somą ir, tikėtina, jausdami jos poveikį. Logiška manyti, kad giesmės padėjo ugdyti šią pakitusią sąmonės būseną; jas netgi galėjo sukurti somos veikiami šventikai.

Garsiame Vedų aforizme apie ritualinę kalbą sakoma: „Dievai myli tai, kas paslėpta“. Kitaip tariant, dievai renkasi ezoterinę kalbą, kuri neturi leksinių prasmių. Dieviškoji kalba daugumai žmonių, išskyrus išminčius ir įšventintuosius, yra nesuprantama. Tad samanų giedojimas geriant somą galėjo būti strategija bendrauti su dievais per slaptus aukojimo garsus.

Beje, ir kituose kraštuose kalbos garsas, o ne jos semantinė reikšmė, yra labai svarbus ritualams, kuriuose naudojami psichoaktyvūs augalai ir grybai. Pvz., Amerikoje į savo psichodelinių apeigų giesmes ir dainas dažnai įtraukiami neleksiniai skiemenys. Pejoto giesmės yra sudarytos iš neleksinių balsų ir atliekamos vartojant pejotą. Tradiciškai ajahuaskos praktikoje Pietų Amerikoje panaudojamas ne žmogiškų būtybių (su kuriomis susiduriama psichodelinės kelionės metu) didelis neleksinių balsų kiekis. Nesemantinis kalbėjimas Amazonės metisų šamanizme yra ypatinga bendravimo tarp praktikų ir dvasių forma; tai laikoma augalų būtybių, pasiekiamų per ajahuaską, kalba. Stephan Beyer’io¹⁰⁾ etnografijose, pažymima, kad šamanai praneša apie keistus kosminių būtybių balsus, skambančius tarsi kompiuteriai arba nepanašiai į žmonių kalbas, - ir tai gali būti įterpta į jų giesmes.

Trumpos biografijos ir paaišlkinimai:

¹⁾ Džeimsas Makju (James Mchugh) - amerikiečių sanskritologas, Pietų Kalifornijos un-to profesorius. Orientuojasi į kurtūrinę senovės Pietų Azijos kultūrą ypatingą dėmesį skirdamas jutimams (kvapams ir kosmetikai) bei alkoholio ir narkotikų vartojimo Indijoje istorijai. Jo Sandalmedis ir maita (2012) buvo pirmąją knyga detaliai apžvelgiančia kvapus ir aromatų naudojimą senovės Indijos kultūroje ir religijoje. Jo kita knyga Nešventa broga: Alkoholis Indijos istorijoje ir religijoje (2021) skirta svaigiųjų gėrimų istorijai remiantis senaisiais raštais (induizmo, budizmo ir džainizmo).

²⁾ Efedra (Ephedra) - gnetūnų (Gnetophyta) skyriaus plikasėklių augalų gentis. Auga daugiausia sausringose pasaulio vietose  Vidurinėje Azijoje, Artimuosiuose Rytuose, Kinijoje, Anduose ir pan. Tai dažniausiai 1,55 m aukščio krūmokšniai, nariuotomis, belapėmis šakomis. Vaisius  į kankorėžiuką panaši raudona uoga, kurias mėgsta paukščiai.
Efedrų genties augalai turi alakaloido efedrino, kuris liaudies medicinoje naudojamas kaip vaistas nuo dusulio, šienligės, peršalimo bei kaip haliucinogenas. Manoma, kad iš efedros galėjo būti gamintas senovės arijų svaigusis gėrimas soma.

³⁾ Ajavaska (Ayahuasca) -  enteogenas, haliucinogeninis gėrimas, gaminamas iš svaigiojo kvaitulio (Banisteriopsis caapi) lianos, bei kitų psichoaktyvių savybių turinčių augalų, pvz., Psychotria genties augalų. Nuo seno vartojamas Andų šlaituose gyvenančių Amazonijos indėnų (pvz., urarinų). Šamanai jo dėka siekia ekstazės ir susijungimo su dvasiomis bei psichoterapijos tikslams. Gėrimas taip pat naudojamas vietinių gyventojų medicininiais tikslais (vidurių laisvinimui, organizmo valymui nuo kirmėlių). 

⁴⁾ Žabenis (Sarcostemma, iš gr. sarkos - minkštimas ir stemma - girlianda) - stepukinių (Apocynaceae) šeimos augalų gentis, kuriai priklauso lianos ir krūmai, išskiriantys pieniškas sultis. Šie beveik belapiai augalai auga Indijos, Afrikos ir Malaizijos tropinėse ir subtropinėse srityse. Pavadinimas gali būti kilęs iš to, kad kai kurių rūšių stiebai priena plonų dešrelių virtinę.

⁵⁾ Blezdingūnė (Cynanchum, iš gr. kynos - šuo ir anchein - užspringti) - krūmų gentis iš stepukinių (Apocynaceae) šeimos. Labai panašūs žabenius, netgi ginčijamasi dėl priklausomybių (2012 m. Cynanchum ir Sarcostemma imta laikyti sinonimais) Dauguma rūšių yra nesukulentiniai vijokliniai augalai arba vyteliai, dažnai augantys iš šakniastiebių. Jų atstovai auga Europoje, Azijoje, Afrikoje, abiejose Amerikose tropikuose ir subtropikuose. Kaip ir kitos pieninių šeimos rūšys, šie augalai turi folikulus ankštis primenančius džiovintus vaisius. Turi toksiškumo požymių.

⁶⁾ Haris Falkas (Harry Falk, g. 1947  m.) - vokiečių indologas. Buvo Pietų Azijos filologijos ir meno istorijos ins-to direktorius (1993-2012). Žinomas savo tarpdisciplininiais tyrimais, kuriuose derinama filologija, epigrafija ir archeologija, siekiant tyrinėti senovės Pietų ir Centrinę Aziją, ypač nuo Vedų laikotarpio iki Guptų eros. Buvo Ašokos įsakų žinovas. Pasižymėjo Gandharos ir ankstyvųjų budistinių rankraščių tyrinėjimais. Pasiūlė, kas astrologinis tekstas Javanadžataka nurodo Kušano imperijos pradžią, o derinant su kinų Hou Hanšu analais nustatyti 127 m.

⁷⁾ Deividas Flateris (David Stophlet Flattery, g. 1935 m.) - amerikiečių etnobotanikas, iranologas. Tyrimų sritys apima žodinę literatūrą, aprašančią somos/haomos psichoaktyvų poveikį ir kaip jos davė pradžią religinėms apeigoms. Išleido Haoma ir harmalinas (1989, su M. Švarcu). Jis teigia, kad haoma nebuvo nei efedra, nei musmirė, o buvo siriškoji rūta (Peganum harmala), kurios pavadinimus senuosiuose tekstuose lingvistiškai susiejo su šventas.

⁸⁾ Martinas Švarcas (Martin Schwartz, 1941) - amerikiečių iranologas, Berklio un-to profesorius (1970-11), geriausiai žinomas darbais su senosiomis kalbomis, religiniais tekstais ir haomos (po jos psichoaktyvia medžiaga buvo hamlalinas) atpažinimo paieškomis. Kartu su D. Flateriu išleido Haoma ir harmalinas (1989). Atliko išsamius tyrinėjimus apie gatas, seniausius zoroastrų himnus. Nagrinėja senųjų religinių ritualų ryšį su folkloru. Hobis dainavimas.

⁹⁾ Metju Klarkas (Matthew Clark) - anglų jogos filosofas ir praktikas, buvęs SOAS tyrėjas, ten skaitęs paskaitas apie induizmą (1999-2004). Pageindinės domėjimosi sritys: indų asketizmasm joga ir filosofija. Nuo 1977 m. aplankė beveik visus svarbius piligrimystės centrus Indijoje ir praėjo apie 2000 mylių per Himalajus. Nuo 1990 m. praktikuoja aštanga jogą. Nuo 2006 m. visame pasaulyje skaito paskaitas apie jogą ir psichodelikus. Yra J. of Yoga Studies vyr. redaktorius. Išleido Dašanami-Samnyasis (2006) apie sadhus sektą, Tamsus: Soma, Haoma ir Ayahuasca (2017), Jogos kiltis ir praktika (2018), Botaninės ekstazės (2021) apie psichoaktyvius augalus.

¹⁰⁾ Stefanas Bejeris (Stephan Vincent Beyer, g. 1943 m.) - amerikiečių etnologas, etnobotanikas, knygų autorius ir kalbėtojas apie šamanizmą, dvasingumą ir anomaias patirtis, atskiru atveju apie šventųjų augalų naudojimą Aukštutinės Amazonės regione. Knygos: Dainavimas augalams (2009), Tara kultas (1973), Kalbanti lazdelė (2016) ir kt.

Papildomai skaitykite:
Soma, gėrimas iš musmirės?
Nuodai, skalsės ir kanapės
Senoji Indijos istorija
Stebuklingas grybas
Kvaišinantys augalai
Mitas apie arijus
Manos beieškant 
Astralinės kelionės
Mažojo elnio pėdsakai
Grybai ir grybavimas
Ryšis tarp sapnų ir OBE?
Gyvenimas 2021 metais
Menas matyti tolimą praeitį
A. Huxley. Suvokimo durys
Svečiai iš jungiojo pasaulio
Pavelas Podzorovas. Apie grybų naudą
Blaivumas ir intoksikacija religijose
Senovės Indijos oreivystė
Voveraitės ir jų sesutės
Keistai pažįstama, Deja vu
Čenelingas ir rašymas
Placebo - tikrai veikia!
Teofilis Gotjė. Hašišas
Šamanų ratu einant
Kelias link vedantos
Helovyno istorija
Fairwater paslaptis
Ateities vizijos
Sielos klajonės
Himnas varlei