… daug kas girioje grybauja. Žiūrėk, tai kelmučių ant nudžiūvusios eglės šakų prismaigstė voverė. Jaunų kazlėkų paskanauja šernas. O baravykus renka ... stirnos. Nuo ligų (kirmėlių) raudonosiomis musmirėmis gydosi barzdotas briedis...

Magiškieji grybai gerina seksą

Valgę psichodelinius grybus gali patirti geresnį seksą ir vėliau, net po kelių savaičių ar net iki 6-ių mėnesių, teigia Londono Imperinio koledžo tyrimas (paskelbtas 2024 vasarį „Nature Scientific Reports“). Anot jo, tyrimo dalyviai juto daugelio aspektų pagerėjimą: susijaudinimo, pasitenkinimo, ryšio su partneriu pagilėjimo. Įdomu, kad beveik pusė dalyvių, vartojusių psilocibiną nuo depresijos, pareiškė, kad jų susijaudinimas ir potraukis seksui padidėjo (kai tuo tarpu žinoma, kad antidepresantai mažina libido ir orgazmo pasiekimo galimybę – o kartais tai tampa priežastimi, kodėl žmonės liaujasi juos vartoję). Tai gal jau laikas gėles ir šokoladą Valentino dienos proga reikėtų pakeisti į saldainius su šių (magiškųjų) grybų įdaru?

... ir prailgina gyvenimą?

Lyg ir žinome, kad maitinimasis, fizinis aktyvumas ir genai nemažai nulemia senėjimą, o kai kurie medikamentai gali prailginti gyvenimo trukmę (taip pat skaitykite „Amžinojo gyvenimo siekis“ ir kituose straipsniuose pagal nuorodas iš jo). Tačiau vis pasirodo tyrimų (kaip paskelbtas „NPJ Aging“ 2025 m. liepą), kad psilocibinas (esantis vadinamuosiuose „magiškuose grybeliuose“, žr. >>>>> ir nuorodas iš jo), o tiksliau psilocinas, kurį organizmas gamina iš psilocibino, gali padėti prailginti gyvenimo trukmę. Straipsnis sukėlė tikrą apie tai skelbiančių antraščių bumą įvairiose medijose, nerimstantį iki šiol.

Tačiau gal reiktų tas išvadas priimti atsargiai?! Tyrimas vyko dviem etapais. Pradžioje žmogaus plaučių ląstelės gydytos psilocinu ir nustatyta, kad, laikui bėgant, jos augo šiek tiek greičiau ir išgyveno ilgiau – vidutiniškai 28,5% ilgiau. Taip pat tirta ląstelių sveikatingumo žymenys pagal tai, kiek ląstelių rodė senėjimo požymius, - ir psilocinu paveiktose ląstelėse nustatyta mažiau su amžiumi susijusių žymenų.

Toliau tyrimai atlikti su „pagyvenusiomis“ pelėmis, duodant 0,005 mg psilocibino kiekvienam jų svorio gramui, kad prie jo priprastų, o tada 9 mėn. kas mėnesį gaudavo 0,015 mg dozę. Nustatyta, kad tos pelės mirdavo vidutiniškai 25 mėn. amžiaus (lyginant su 21 mėn. „normaliomis“ pelėmis), be to, jos atrodė jaunesnėmis, kailis labiau žvilgantis ir sveikesnis.

Bet kodėl taip nutiko? Na, mokslininkai jau žino, kad psilocinas aktyvuoja daugelį serotonino receptorių smegenyse ir veikia kaip antioksidantas (padedantis užkirsti kelią ląstelių pažeidimams arba juos sulėtinti). Bet reikia atsižvelgti, kad 2C receptorius, kuris nėra susijęs su psichodeliniu poveikiu, kontroliuoja apetitą ir medžiagų apykaitą. Ir štai čia išlenda esmė: mes jau žinome, kad mažiau valgant galima patikimai pailginti gyvenimo trukmę.

Tačiau tikroji problema kitur: 0,015 mg yra didelė psichoaktyviųjų medžiagų dozė. Nuo tokių dozių gali pasireikšti šizofrenijos požymiai. Ir tokie tyrimai su „arkliškomis“ dozėmis nebuvo atlikti su žmonėmis (jiems būtų 7 g grybų), … o juk mažesni gyvūnai turi greitesnį širdies ritmą ir greičiau metabolizuoja vaistus.

Ir vis tik psilocibinas ir kiti psichotropiniai vaistai pastaraisiais metais sulaukė daug dėmesio, ypač psichinės sveikatos tyrimų pasaulyje, o daugybė tyrimų (ir asmenų) pranešė apie teigiamą jų poveikį. Todėl kai kur palengvinta prieiga prie psilocibino. Kokias pasekmes tai duos ilgalaikiu laikotarpiu – pažiūrėsime!?

Musmirė Lietuvoje

M. Gimbutienė laiške amerikiečių etnomikologui R.G. Vosonui rašė, kad „atokiuose rajonuose A. muscaria naudojamas vestuvių puotose, kur jo deda į degtinę“. Be to, „lietuviai paruošia nemažus kiekius džiovintų grybų ir siunčia juos į Tolimuosius rytus, Laplandiją, kur tie panaudojami šamanų apeigose“. Anot Vosono, tai vienintelis jam žinomas raudonosios musmirės panaudojimas Rytų Europoje.

Grybai ir medžiai

Grybai (grybiena) ne tik padeda medžiams gauti medžiagų, bet ir bendrauti su kitais medžiais – netgi perduoti jiems mikroelementus, cukrus, vandenį ir kt. Medžiai „kalbai“ naudoja izotopus – ir taip kitiems medžiams praneša, kad barsto sėklas, o mirštantys medžiai kaimynams atiduoda medžiagas.

Taip pat skaitykite  Grybų „mąstymas“

Psichodelikos pamokos sapnuose

Savo esė rinkinyje „Alcheminiai tyrinėjimai“ (1967) K. Jungas išsakė mintį, kad didžiausios gyvenimo problemos „niekada negali būti išspręstos, o tik iš jų išaugta“. Psichodelinis renesansas jau čia ir jis plečiasi. Klinikiniai gydytojai, dvasinių bendruomenių vadovai ir kiti pradeda naudoti įvairias psichodelines priemones gydant viską – nuo depresijos iki egzistencialistinio nerimo. Tyrimai rodo, kad pagrindiniu gydančiu mechanizmu yra „mistinė patirtis“: susidūrimas su nenusakomu, su tuo, kad viskas ir niekas, arba tuo, kad jūs, kaip diskreti esybė, visai nesate. Taigi, psichedelikai gydo žmones tarsi išplėsdami į kažką daugiau, nei jie manė esą. Turintys daugybinių kentėjimų patiria palengvėjimą nuo sukeltų tektoninių perspektyvos poslinkių.

Tačiau tai kelia tam tikrų klausimų. Jei psichodelikai mus supažindina su sąmonės sritimis, prie kurių negalime racionaliai prieiti – nes jos pernelyg svetimos, pernelyg plačios, per daug paslaptingos – ką mes turime daryti ten įgytomis įžvalgomis?

Be integracijos psichodelinė patirtis šiek tiek panaši į atostogas, kuriose esate savo gerąja versija – atidūs vaikams, sutuoktiniui, esate žaismingas ir spindite išminties perliukais, sklidini kūrybiškumo – tik tam, kad grįžę namo pamatytumėte, kad to atostoginio „aš“ negalite išlaikyti visąlaik ir jam užtrenkiate duris. O integracija čia laikome suvirškinimo, asimiliacijos ir apmąstymo mechanizmus, kuriuos žmogus gali užleisti vėliau, peržiūrinėdamas atrastus vidinius brangakmenius, atvertus psichodelikų poveikyje.

Vien patirties nepakanka pasikeitimui – reikia sąmoningai apsispręsti panaudoti tai, ką išvydome, pajutome ir sužinojome. Turime suprasti išgyvenimus gana giliame lygmenyje, kad, religijotyrininko Hjustono Smito žodžiais tariant, mūsų pakitę būsenos taptų pakitusiais bruožais. Tam mums būtina savanoriškai paklusti mūsų racionaliosios sąmonės atjungimui, t.y. turime išsilaisvinti nuo ego pozicijos, tvirtinančios: „Esu tik tuo, kuo save laikau, o tai, ką žinau, yra viskas, ka reiktų žinoti“. Padėdami atsisakyti racionalumo, psichodelikai įgalina mus prisiminti pirmąją kalbą – iracionalumo kalbą.

Žinoma sena patarlė: tai, kam priešinatės, išlieka. Dalyko neigimas pasitarnauja jo įamžinimui (kaip bandymas negalvoti apie rožinį dramblį sukuria rožinio dramblio vaizdinį vaizduotėje). Vis tik kaip mus interpretuoti tai, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo gana nelogišku ir labai sensacingu?

Ir čia atsiranda galimybė analizuoti post-psichodelinius sapnus, tikintis, kad jie, tarsi duonos trupiniai, padės išeiti iš miško. Jie tampa tokiais intensyviais. Mat psichodelkai perpina dvi asmenybės realijas: racionaliąją ir iracionaliąją, juslinę ir neįsisąmonintą, loginę ir emocionalią, sąmoningą ir pasąmoningą. Dėl psichodelinių išgyvenimų intensyvumo mes galime tapti iliuzijos, kad pasiekėme daugiau nei yra iš tikro, aukomis. Reikia nustatyti tikslią smūgio prigimtį ir laiku pakišti minkštą pagalvę, kad užtvertume kelią vėl atgautoms gelmėms.

Sapnai nėra logiški. Jie mums parodo kitą mūsų pačių pusę, nuo mes taip karštai atsisakėme vydamiesi šiandienybės paaiškinimą. Tai palaiminga tamsa, mėnuliškas protas, pasąmoninga. Sapnai psichodelikai padeda pasąmonišką paversti sąmoningu – ir teisingai įsisąmoninti padeda įlieti šviesos į išdžiūvusias nuo racionalumo sielas. Gal taip bus užglaistytas šiuolaikybės skilimas...